Likite su kultūra ir menu, nepabijokite istorinės tiesos atmintimi vadinamos. Naujųjų Eskizų (2024 nr. 32) kompanija prie savęs glaudžia tobulo kūrinio turinį, kurį parengė ir sutvėrė leidybai, pateikė skaitytojams. Kažko trūksta? Sėdam prie apvalaus internetinių pokalbių stalo, balta staltiese užtiesto - viskas subalansuota, įskaičiuota, puiki proga susitikimams, diskusijai, sušylant drama, komedija ar tragikomiška pjese. Kurių apstu iškalbinguose leidinio puslapiuose skirtuose Lietuvos teatrui, teatrinei kultūrai, menui. Teatro asmenybėms, išaugusiomis ir subręndusiomis legendomis, dramaturgais, aktoriais, režisieriais - kuriais privalo didžiuotis save išsiaukštinusi nūdienos Ukmergė. Ne tik, romantiškai naivia, idealizuota šypsena ar autoriniais blykstės koloratūros vaizdiniais. Kodėl ne istorijomis, kurios nuklojo ukmergiškių aktorių šlovės kelią nuo skambiųjų vardų, aktorinio štampo iki patirčių ir meistrystės, kuo jie naudojosi visą gyvenimą.
Širdis tankiau plakė klausantis aktorių Albino Budniko, Algirdo Pintuko ar Jono Garliausko, Reginos Varnaitės, Algirdo Vrublausko, Jono Čepaičio artimųjų ir kitų pasakojimus. Sudėtingų atspalvių charakterių, genuose vystytą minties ir patirties tonaciją, vedusią užgriozdintais teatrinio gyvenimo butaforijos labirintais. Skrydžiais debesų pagalvėmis, kur svajodamas atsidūri dar aukščiau nepatirto, nesuprasto, kas masina žiūrovų atodūsiais ir nuostabos šūksniais. Naujais gyvenimo atradimais, sau, jiems, mums, tau ir man, kuris nesiryžta toliau konstruoti teatro, kad po kiek laiko galėtų medituoti pažinimo atsvara kūryboje.
Su meile sau, Vytautas Česnaitis Ukmergėje.
